Kūrybos skrynia

Dzūkijos šauksmas

Esu dzūkelė nuo Alytaus krašto.
Tai čia ir mokaus lietuviško rašto.
Motulė-Žemelė nešioja, augina,
Lietus, lyg liauną dziegelį gaivina...

Čia ažerų vilnys krantus skalauja,

Gaivūs šaltinėliai paslaptingai šneka.

Čia vėjas pieskelį bučiuoja.

Čia medžiai milžinai,

Seną giesmelį išmoktą ošia.

Čia mano žemė, pievos rasotos,

Čia daug takelių raitos, vingiuoja.

Kur begyventau, kur beklajotau

Mielas kampelis-Dzūkija šaukias.

4b klasės mokinė Gustė Baliukonytė,

pradinių klasių mokytoja metodininkė Nijolė Amšiejienė 

Senelės pasakojimai

     Seniai seniai viename nedideliame kaimelyje, mažoje trobelėje gyveno maža mergaitė, vardu Eglutė. Ji buvo be galo smalsi. Savo mamytei ir tėveliui užduodavo daugybę klausimų, o labiausiai mėgdavo klausytis senelės pasakojimų apie gimtąjį kraštą.  O kiek įdomybių jos senelė žinojo! Kai tik Eglutės tėveliai išeidavo dirbti ūkio darbus, mažoji įsitaisydavo ant suolelio greta senelės, kuri nuolat verpdavo rateliu, ir ištempusi ausis klausydavosi jos pasakojimų.

- Eglute, tu tokia smalsi ir tiek daug klausinėji, jog aš net neabejoju, kad mūsų kaimelį žmonės kada nors pavadins Klausučių vardu, - sakydavo senelė.

- Papasakok dar, senele, apie mūsų kraštą, - prašydavo anūkėlė.

- Klausykis...

      Yra mūsų krašte toks kalnas, kurį visi vadina Būdakalniu. Senų senovėje šalia to kalno buvo kaimas, kuriame gyveno  daug  skirtingo būdo žmonių. Vieni – geri, kiti buvo blogi, pikti, pavydūs, treti – tingūs... Tas kalnas buvo stebuklingas. Kai tik koks prasto būdo žmogus užlipdavo ant to kalno  - jo būdas kaip mat pasikeisdavo. Taip į kaimą jie grįždavo jau gerais žmonėmis tapę. Tik labai gaila, kad ne visi žmonės ant to kalno pabuvojo.

- Kaip įdomu!- džiūgavo Eglutė. – Dar papasakok, dar...

- Yra, anūkėle, toks Kruopynės kalnas. Seniau ant to kalno žmonės sėjo javus. Kai javai užaugdavo, kalnas sužibėdavo visomis vaivorykštės spalvomis. Žmonės javus nupjaudavo, iškuldavo ir taip pagamindavo stebuklingas kruopas. Kiekviena kruopytė buvo vis kitokios spalvos. O iš jų išvirtos košės skanumui nei medus prilygti negalėjo. Kas tą stebuklingą košę valgė, tie buvo sveiki, stiprūs ir visas gamtos paslaptis žinojo.                    

- Senele, papasakoti dar kokią istoriją, - maldavo smalsioji anūkėlė.

- Gerai, Eglute, papasakosiu tau apie Girkalnį.

     Ant vieno kalno mažoje trobelėje gyveno žilabarzdis senučiukas, kuris mokėjo gaminti stebuklingą girą. Kalno papėdėje buvo gilus šulinys. Iš jo tyro vandens senelis ir gamindavo girą. Tik jis vienas žinojo stebuklingo gėrimo gamybos paslaptį – į girą buvo būtina įmaišyti saulės spindulių. Paragavę giros žmonės visų kraštų kalbas suprasdavo. Pas senelį paragauti tos giros atvykdavo net kunigaikščiai iš tolimų šalių. Tačiau paprastiems žmonėms šio gėrimo savybės buvo nežinomos.

        Kartą vienas atvykėlis kunigaikštis buvo labai nekantrus ir,  senukui nematant, įmetė į ugniakurą per daug sausų malkų. Gira katile taip užvirė, kad pradėjo kilti dideli garų kamuoliai. Iš jų susidarė  debesys, kurie ėmė plaukti į visas pasaulio puses. Netrukus pradėjo lyti stebuklingais giros lašais. Net ir paparasti žmonės tų lašų paragavę, ėmė suprasti svetimų kraštų kalbas.

- Šitas pasakojimas buvo pats įdomiausias, - džiaugėsi mergaitė.

- Na, šiai dienai pakaks, - tarė senelė. Kitą kartą papasakosiu daugiau.

- Nekantriai lauksiu, - atsiduso Eglutė.

3 b klasės mokinė Kamilė Vaidogaitė.

pradinių klasių mokytoja metodininkė Dalia Paleckienė