Krikščioniškame pasaulyje Kalėdų laukimas prasideda kartu su Adventu - tai keturių savaičių laikotarpis prieš Kalėdas. Seniau Advento pradžia buvo tokia: į nupintą vainiką buvo įstatomos keturios žvakės, simbolizuojančios kėnio šakelių, šieno. Puošdavo kankorėžiais, gilėmis, keturias Advento savaites. Vainikus pindavo iš liaunų pušies, kaštonais, raudonomis erškėtuogių, putinų, šermukšnių uogomis, samanomis, surinktomis nuo akmenų ar senų medžių kamienų. Kai kurios šeimininkės vasarą pasidžiovindavo ir lauko žiedynų. Apsukdavo spalvotomis siūlų sruogomis. Padabinusios stalą vainiku, pirmą žvakę uždegdavo prieš prasidedant pirmajai Advento savaitei. Antra žvakelė buvo degama prasidėjus antrai savaitei, trečia – trečią savaitę ir ketvirtoji - likus savaitei iki Kalėdų.
Adventas – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Todėl ir įvairių draudimų būdavę apstu.
Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą. Toks laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Ilgių. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos kitoniškosios būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų. Atsisakoma linksmų pramogų, o tautosakoje minimi personažai gyvūnai – kiškis, lapė, voverė – lietuvių mitologijoje labiau sietini su požemio ir mirties pasauliu. Su tuo siejasi ir daugybė adventinių tikėjimų ir draudimų.
Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis tai ir žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. Tai sietina su senųjų lietuvių tikėjimu, jog po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose; tai tam tikra reinkarnacija, o su tuo galėjo būti susiję draudimai advente nekirpti avių, nes jų vilna menkai augs, bus šiurkšti. Dar sakyta, kad adventinis avių kirpimas nulems dobilų derlių jie augs žemi ir reti. Jei mergina nukirps avis, ji ištekės už tinginio arba sulauks tinginių vaikų. Per adventą nepylė pagalvių, vengė medžioti. Jei pilsi pagalves, tai varnos jaunus žąsyčius ar kitus naminius paukščius užpuls ir užkapos.
Per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12-os valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja, jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties. Manymas, kad šiuo metu aktyvios ne visada gerai nusiteikusios mirusiųjų vėlės, nulėmė tikėjimą, kad per adventą negalima leistis į ilgas keliones, vakarais dirbti triukšmingus darbus.
Ribojant darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių bandyta nuspėti būsimą derlių. Jei gilu sniego, tikimasi gero vasarojaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per adventą šalta, tai bus karšta vasara ir didelės perkūnijos. Dažni atodrėkiai turėję nulemti rugių grūdingumą. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus. Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis moterims žadėjo gerą sėmenų derlių.
Per adventą žmonės nesilinksmindavo, nešokdavo. Tačiau ne visi. Dzūkai, susirinkę vakaroti, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Advento dainas nuo kalėdinių galima atskirti iš šūksnių, arba specifinių priedainių: aleliuma, leliumoj. Advento metu buvo labai populiaru žaisti įvairius žaidimus. Populiariausi: „Akla višta“, „Žiedo dalijimas“, „Voverėlė“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą