Senovėje žmonės nieko nedarė šiaip sau:
daiktas turėjo turėti arba praktinį pritaikymą, arba apeiginę prasmę.
Šiaudinukai eglutei iš senų senovės buvo šiaudinio sodo puošmena. O sodas,
priskiriamas apeiginiam menui, kaip ir margučiai, verbos, buvo rišamas
vestuvių, krikštynų proga, naujas surišamas prieš Kalėdas ir atspindėjo tobulos
visatos modelį: viršūnė nukreipta į dausas, o apatinės piramidės smailumas – į
požemį. Tarp dangaus ir žemės – žmogaus gyvenimas su džiaugsmais ir vargais,
gero linkėjimu, darbais, norais. Sodą puošiantis paukštelis – tarpininkas
tarp šio ir kito pasaulio, vėlės ir tuo pačiu metu žmogaus simbolis. Saulė –
visokeriopos gyvybės šaltinis, rombas – apsauga, piramidė – tobulybė. Pats
rugys, javas per amžius reiškė duoną, sotį, tai yra gyvenimą. Šiaudo geltonumas
– praėjusios vasaros saulės atspindys, viltis – juk javas iškentė šaltą žiemą,
iškęs ir žmogus. Taigi šiaudinukai turi daug gilesnę, per amžius subrandintą
prasmę, nei pati eglutė, atsiradusi lietuvių namuose tik XIX a. pabaigoje – XX
a. pradžioje.
Šiaudinukais
puikiai galime papuošti namus. Tinkamiausias variantas juos kabinti ant gyvos
eglės ar pušies šakutės ar ant pačios žaliaskarės. Kokios tradicijos ir
papročiai? Gražiausiai
šiaudinukai atrodo ant žalios gyvos šakelės, šalia jų blizgučiai kaip ir
nedera, bet... čia jau svarbiau, kokia mums yra viso to reikšmė. Tokiai
šventei, kaip Kalėdos, namus reikia puošti mums svarbiais simboliais,
akcentais, prasmę turinčiais papuošimais, o jie gali būti labai įvairūs, iš
šalies žiūrint gal nederantys, bet svarbūs ir brangūs būtent tai šeimai. Senovėje
visi papročiai, apeigos turėjo prasmę. Pavyzdžiui, Sekminės yra piemenėlių, tai
yra vaikų, šventė, Joninės – jaunimo, su vainikais nebūrė nei vaikai, nei
šeimas turintys žmonės, vestuvinius Kūčių nakties burtus atlikdavo tik jauni,
kuriems tai aktualu. Taip ir dabar, kalbant apie senąsias ir naująsias
tradicijas, reikia pagalvot, kokią jos mums turi prasmę. Iš Vokietijos per
Mažąją Lietuvą pas mus atėjo advento vainiko su 4 žvakėmis tradicija. Bet jos
esmė yra visai ne dekoratyvinė, o tai, kad visa šeima vakare susės prie stalo,
užžiebs žvakelę ir ramiai pabendraus, aptars norus, lūkesčius, mintis,
atsiprašys už skriaudas. Be šito vainikas tik dar vienas blizgutis. Turime visi
pamąstyt, kam kasmet priperkam dovanėlių: ar kad norim dovanot, ar kad visi
perka? Gal tada geriau paaukot pinigus kokiai labdaringai organizacijai, o
draugus pavaišint naminiu pyragu. Kodėl mūsų namai prikaupė tiek kalėdinių
dekoracijų, gal kad jas pardavinėjo už pusę kainos? Gal nereikalingos
nesibaigiančios užstalės? Verčiau aplankyt su vaišėmis vienišą kaimyną ar
senelių namus. Kalėdos tapo prekybos centrų švente. Visi kaip paklaikę perka,
perka, lyg šventės dvasią galėtų įsigyti už pinigus.
Šiandien
gyvename laukimu. Ir galbūt kiekvienam jis kitoks. Didžiausia dovana vienas kitam kuo daugiau
laiko ir dėmesio, nesvarbu, ar vakarieniaujant prie advento vainiko, ar kartu
gaminant papuošimus eglutei, ar kepant pyragus, kad Kalėdų dvasia apsigyventų
namuose.
Parengė
pradinių klasių mokytoja metodininkė Nijolė Amšiejienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą